Mokyklose ir gimnazijose – saugaus eismo „saviveikla“?
Antrus metus Techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“ rengia saugaus eismo pamokėles kaimo mokyklų pradinukams visoje Lietuvoje. Jų metu vaikai ko gero patraukliausia įmanoma forma – dalyvaudami improvizuotose viktorinose bei žaisdami – pasikartoja svarbiausias Kelių eismo taisyklių nuostatas, gauna kalnus dovanų, o „desertui“ dažnai pakviečiami pasisvečiuoti artimiausiame techninės patikros centre ir pažiūrėti kodėl, kokie išbandymai rengiami jų tėčių, mamų ar tetų automobiliams.
Šią savaitę tokia saugaus eismo pasišventėlių komanda lankėsi Nemenčinės Gedimino gimnazijoje. Susitikimas su beveik 100 pradinukų tradiciškai praskriejo sklandžiai ir pamokėlę vedusiai Vilniaus apskrities kelių policijos komisarei Aistei Dijokaitei nereikėjo nei pernelyg raginti santūresniųjų, nei tramdyti akimirksniu įsiaudrinančių vaikų – absoliučios daugumos žinių lygis ir suvokimas, kokie pavojai tyko gatvėje, pasirodė esąs nepriekaištingas. Visgi renginiui artėjant link pabaigos ir skanaujant „Tuvlitos“ direktoriaus Povilo Imbraso atvežtus keksiukus, vienas dalykas pasirodė šiek tiek keistas: kai kurių pedagogių veidai buvo apniukę.
Iš toli pradėdamas kalbą apie tai, kaip gimnazistams sekasi gyventi netoli judraus kelio Vilnius – Ignalina – Zarasai (transporto arterijos Nr. 102 ilgis 163 kilometrai; čia tebėra trys „juodosios dėmės“), netrukus iš mokytojos Irenos Trusiulevičienės, išgirdau tai, dėl ko turėtų stipriai skaudėti galvą švietimo politikos strategams.
„Aš penkti metai vadovauju gimnazijos saugaus eismo būreliui, tačiau nei mes, nei kolegės, kurios privalo vesti saugaus eismo valandėles, neturim absoliučiai jokių priemonių ir netgi metodikos, kaip ką daryti. Tai kas buvo parodyta per „Transekstos“ renginį – ir eksperimentas su dviratininko šalmu, ir bandymas atspėti kur sustos leistinu greičiu važiuojantis automobilis, ir policijos komisarės A. Dijokaitės viktorina su kelio ženklais – mes nebuvome matę. Tai iš tiesų labai naudinga. Bet dirbti mums reikia kasdien ir kasdien „virti sriubą iš kirvio koto“, – atviravo Nemenčinės Gedimino gimnazijos pedagogė.
Su pradinukais dirbanti mokytoja teigė, kad jei namuose tėvai su savo atžalomis nekalba apie svarbiausius saugaus eismo dalykus, vaikams trūksta net pačių elementariausių žinių – pvz., ką reiškia šviesoforo signalai. Tokių šeimų, negalinčių ar nenorinčių „kvaršinti galvos“ kalbomis apie elgesį gatvėje, galima suskaičiuoti iki 50 proc. nuo visų, leidžiančių savo vaikus į Nemenčinės Gedimino gimnaziją.
Vilniaus apskrities kelių policijos komisarė A. Dijokaitė, saugaus eismo užsiėmimus vaikams vedanti beveik 15 metų, pripažįsta, kad nors situacija pamažu gerėja – daugėja kreipiančių į šias „smulkmenas“ dėmesį – visgi džiaugtis kol kas stipriai per anksti.
„Tai, kad nėra metodikos, kaip paruošti su saugaus eismo pagrindais vaikus supažindinančius mokytojus, yra bėda. Tiesiog palikta pernelyg daug erdvės improvizacijoms, todėl pasitaiko atvejų, kai pradinukams dėstoma ne tas ir ne taip, kaip reikėtų, bet taip, kaip pedagogams atrodo. Turint galvoje, kad tokio amžiaus mokinukams klasės auklėtoja yra didžiulis autoritetą, klaidos gali tapti didele problema“, – sakė A. Dijokaitė.