Naudotos technikos pirkimo galvosūkiai

Abiem atvejais egzistuoja tam tikra rizika susimauti ir įsigyti brangų galvos skausmą bei įsivelti į ginčų su pirkėju maratoną, dėl (ne)nuslėptų defektų. Šios problemos ypač aktualios smulkiesiems vežėjams, paprastai neturintiems galimybių samdyti teisininkų ar technikos ekspertų. Į kokius dalykus svarbiausia atkreipti dėmesį CargoNews.lt pataria advokatė Donata Juozumienė ir bendrovės „Transporto studijos“ ekspertas Simonas Lipskis.

Paslėptų defektų problema

Advokatų kontoros „Altun ir partneriai A&P law group“ teisininkė, konsultuodama „Lietuvos vežėjų sąjungos“ narius atkreipia dėmesį į būtinybę itin kruopščiai sudaryti rašytinę pirkimo – pardavimo sutartį. Nors tipinės tokio pobūdžio sutarties šabloną galima rasti VĮ „Regitra“ internetinėje svetainėje, visgi derėtų kur kas detaliau aptarti abiejų šalių įsipareigojimus.

„Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įstatymas įpareigojo naudotos transporto priemonės pardavėją sutartyje nurodyti daugiau transporto priemonės duomenų: visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Tačiau paprastai šabloninėje sutartyje nurodomi tik pagrindiniai sutarties šalis bei automobilį identifikuojantys duomenys, bet nėra aptariami įsipareigojimai, kokybės garantijos, atsakomybės klausimai, ginčų sprendimo tvarka. Todėl reiktų pasiruošti individualią, visus minėtus niuansus aptariančią sutartį. Jeigu transporto priemonė įsigyjama iš užsienio subjekto, pirkimo – pardavimo sutartyje reikėtų numatyti, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties, sprendžiami Lietuvoje pagal mūsų šalies teisę. Tokiu būdu būtų išvengta brangaus bylinėjimosi užsienio valstybėse“, – pastebi D. Juozumienė.

Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Akivaizdu, kad iškilus ginčui dėl krovininio transporto kokybės ir neturint rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, ar turint tik šabloninę sutartį, pirkėjui sudėtingiau įrodyti, kad transporto priemonė netenkina jo lūkesčių, kad buvo tartasi dėl kitokios kokybės daikto. Be to, situacija, kai sutartyje nebuvo aptarti kokybės reikalavimai, pardavėjui atriša rankas laikytis pozicijos „jeigu mašina užsivedė, reiškia kokybė tinkama“.

Advokatės teigimu, po sandorio sudarymo kilus ginčams dėl pastebėtų automobilio trūkumų, atsakomybė tenka pardavėjui. Civiliniame kodekse įtvirtinta taisyklė, jog pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, net jeigu tai paaiškėja vėliau (taip vadinami paslėptieji trūkumai). Tiesa, pareiga įrodyti, kad trūkumai atsirado iki transporto priemonės perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki transporto priemonės perdavimo, tenka pirkėjui.

Tuo atveju, jeigu transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie automobilio  trūkumus, tai pardavėjo atsakomybė šalinama.

Kita vertus, perkant nenaują techniką nereiktų turėti iliuzijų, kad viskas veiks idealiai – pardavėjas tikrai nebus atsakingas už kiekvieną erzinantį defektą po savininkų rokiruotės, todėl prieš perkant reiktų elgtis maksimaliai atsakingai: apžiūrėti ir išbandyti mašiną kelyje, susipažinti su visa dokumentacija, atlikti techninę patikrą.

Reikia turėti galvoje, kad perkant nenaują sunkvežimį pardavėjas neprivalo teikti jokių garantijų, nebent sandorio šalys gera valia susitaria dėl to pasirašydamos pirkimo-pardavimo sutartį. Praktiškai tokius susitarimus pasisekti galima įsigyjant naudotą transporto priemonę iš specializuotų automobilių prekyba užsiimančios įmonės.

Formalumų spąstai

Dėl valiutų kursų svyravimų gana dažnai itin patrauklia preke atrodo kai kuriose užsienio valstybėse parduodama nenauja technika. Pastaraisiais metais po drastiško rublio vertės kritimo, nemažai transportininkų susigundė vilkikais iš Rusijos. Ką reiktų žinoti tokiais atvejais?

„Transporto studijos“ ekspertas Simonas Lipskis teigia, kad iš trečiosios (nepriklausančios ES ar EEE) šalies įsivežant naudotą transporto priemonę visuomet tenka pereiti individualaus patvirtinimo „skaistyklą“.

Be atitikties kitiems reikalavimams, turi būti įrodyta kiekvieno automobilio atitiktis reikalavimams, susijusiems su transporto priemonės išmetamaisiais teršalais. Savininkas turi pateikti dokumentą, kuriuo įrodoma transporto priemonės atitiktis jos pirmosios registracijos metu ES galiojusiems išmetamųjų dujų emisijos reikalavimams. Tarkim, automobilis pirmą kartą įregistruotas 2010-aisiais, o tuo metu galiojo reikalavimai, kurie paprastai vadinami „Euro 5“, vadinasi, įvežamas sunkvežimis turi atitikti „Euro 5“ normas. Kitaip tariant, norint tokį automobilį įregistruoti, reiktų pateikti gamintojui išduoto sertifikato kopiją arba nuvežti transporto priemonę į techninę tarnybą ir jos laboratorijoje atlikti bandymą, kuris patvirtintų ar paneigtų, kad mašina atitinka reikalingas normas. Lietuvoje tokios techninės tarnybos nėra, todėl paprastesnis ir pigesnis būdas – sertifikato kopiją gauti iš transporto priemonės gamintojo įgalioto atstovo. Problema ta, kad tarkim nutarus atsigabenti 10 vienodų „Volvo“ vilkikų – reiktų atlikti 10 individualaus patvirtinimo procedūrų. Beje, komerciniam transportui keliama daugiau reikalavimų, nei lengviesiems automobiliams. Tarkim įsigijus ne Europos rinkoms skirtą autobusą, be atitikties kitiems reikalavimams, reiktų tikrinti ar šis atitinka autobusams keliamus reikalavimus (pvz.,  tinkami tarpai tarp sėdynių, numatytų atsarginių išėjimų skaičius ir t. t. Rūpesčių nepasirodytų mažai“, – perspėjo S. Lipskis.

Kam reikia tokių sudėtingų biurokratinių procedūrų? (Ne mano kompetencija teikti tokius samprotavimus) Ne paslaptis, kad kai kuriose ES nepriklausančiose šalyse galioja ne tokie griežti ekologiniai reikalavimai ir jose galima registruoti naują „Euro 4“ ar dar mažiau griežtus reikalavimus  atitinkančią techniką. Kadangi ją pagaminti kainuoja gerokai pigiau, automobilių pramonė naudojasi visomis galimybėmis sutaupyti ir atitinkamai elgiasi. Tačiau tokios technikos, kuri savo pirmosios registracijos metu neatitiko reikalavimų, tuo pačiu metu galiojusių Europos Sąjungoje, dabar Lietuvoje, bendruoju atveju,įregistruoti nebūtų neįmanoma.

„Tai aktualu galvojantiems apie sunkvežimių įsigijimą iš Rusijos, kurioje griežtesni aplinkosauginiai reikalavimai paprastai įvedami šiek tiek vėliau nei Vakarų šalyse“, – teigia S. Lipskis.

Pirkėjo teisės

Advokatė D. Juozumienė primena, kad jeigu pirkėjui perduodama kokybės reikalavimų neatitinkanti sunkiasvorė transporto priemonė, o trūkumai šalių nebuvo aptarti, pirkėjas turi teisę reikalauti:

1. Pakeisti daiktą kitu, nebent trūkumai yra mažareikšmiai ar atsiradę dėl pirkėjo kaltės;
2. Sumažinti pirkimo kainą;
3. Neatlygintinai per protingą terminą suremontuoti transporto priemonę;
4. Atlyginti transporto priemonės remonto kainą, jei ją suremontavo pirkėjas;
5. Grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti transporto priemonės, kai tai yra esminis sutarties pažeidimas. Esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies pagrįsti lūkesčiai lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusios šalies kaltės. Ar pažeidimas laikomas esminiu, kiekvienu atveju sprendžia teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą.