Kęstučio Švedo „perpetuum mobile“  

Bendrovės „Kauno TAC“ įkūrėjas ir Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ valdybos narys Kęstutis Švedas švenčia 70-ąjį pavasarį

Jei tik jums sunku patikėti, kad prieš gerus du tūkstančius metų viena istorinė asmenybė sugebėjo vaikščioti vandens paviršiumi, o penkiais miežinės duonos kepaliukais ir dviem žuvimis pamaitinti didžiulę minią, reiktų susipažinti su darbais, kuriuos nuveikė Kęstutis Švedas. Ne – jis nieko neprikėlė iš mirusių ir neišvarė piktosios dvasios, tačiau tai ką sukūrė verslo bei sporto pasaulyje būtų galima vadinti nedideliais stebuklais.

„Tiesą sakant jokios mistikos nėra. Gerą verslą galima užsukti net iš kopūstų. Reikia tik žinoti kokioje dirvoje, kokias sėklas sėti, kaip tręšti, kiek laistyti, kuo gintis nuo daržo kenkėjų, kada kur ir kam parduoti derlių. Žinoma dar reikia daug dirbti“, – vieno žurnalistinio bandymo išklausti „Volkswagen“ atstovybės Kaune sėkmės receptą šypsojosi K. Švedas.

Artimiausios Kęstučio aplinkos žmonės, dalindamiesi įspūdžiais apie tai ką ir kaip pasiekė ši daugybe talentų apdovanota asmenybė, Fortūnos niekada „nekaltino“. Nebent tą momentą, kai prisireikus rinktis mokyklą, Kęstutis pateko į bene garsiausią ir geriausią Kaune „Saulės“ gimnaziją, sovietmečiu vadintą „Juozo Aleksonio vidurinės mokyklos“ vardu. Septintojo dešimtmečio pradžioje joje buvo įvestas sustiprintas matematikos ir fizikos profilinis mokymas bei kasdienė smegenų mankšta neabejotinai davė savo. Dar studijų metais VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas) Kęstutis savo tėviškėje Jiezne pradėjo gaminti įvairias plastikines detales žiguliukams ir netgi perprato variklių skirstymo velenėlių šlifavimo paslaptis. Senoje kolūkio fermoje prisiglaudęs cechas netruko užsidirbti pavydėtinai gerą reputaciją, todėl klientus skaičiavo tūkstančiais.

Kaip tik tuomet nutiko tai, kas daugelį atsidūrusių panašioje situacijoje greičiausiai būtų sužlugdę: didžiausio, koks tik buvo įmanomas kooperatyvų laikais, klestėjimo viršūnėje dėl kažkokios banalios priežasties – sustreikavusios elektros instaliacijos ar darbininkų per petį nusviestos nuorūkos – viskas supleškėjo iki pamatų. Neliko nei gatavos produkcijos, nei žaliavų, nei įrangos. Tačiau liko kalnas Kęstučio galvoje kunkuliuojančių ir dar nerealizuotų idėjų. Galimybes jis matė ten, kur kiti nematė nieko arba geriausiu atveju įžvelgdavo neįveikiamas problemas.

„Didesnio vizionieriaus už Kęstutį nesu sutikęs ir vargu ar sutiksiu, nes tokios asmenybės gimsta kartą per šimtą metų. Iki tos dienos, kai pradėjome dirbti drauge, man fantazijos pakakdavo tik kur nors Europoje nupirkti konteinerį kokių nors akumuliatorių ar padangų, ir visa tai pardavus svaigti esant rimtu verslininku. Kai kiti automobilių verslo gildijos žmonės kalė pinigus keisdami variklių alyvas iš Vakarų gabenamoms senienoms, Kęstutis tuo metu siekė partnerio sutarties su „Volkswagen“. Keisčiausia, kad viskas apie ką jis kalbėdavo ir įkalbėdavo imtis darbų – veikdavo. Galbūt dėl neįtikėtino užsispyrimo ir darbštumo, galbūt dėl itin aukštai išsikeltos reikalavimų kartelės, sugebėjimo motyvuoti visą komandą. Jei ne Kęstutis – šimtas procentų, kad nieko panašaus į „Jutą“ ir „Autojutą“ neegzistuotų“, – atvirauja K. Švedo bendražygis Audrius Gelžinis.

Labai panašius štrichus kolegos portrete dėlioja techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ senbuviai. Jei apie „Volkswagen“ automobilius dar prieš griūvant geležinei uždangai tarp Rytų ir Vakarų neabejotinai buvo girdėjusi absoliuti dauguma vairuotojų, tai apie civilizuotose šalyse veikiančias techninės patikros sistemas, kaip vieną svarbiausių saugaus eismo sistemos dalių, beveik niekas nieko nežinojo. Kęstučiui su komanda tai nesutrukdė pateikti Susisiekimo ministerijai pasiūlymą Kaune kurti šiuolaikišką techninės apžiūros centrą, dalyvauti konkurse ir jį laimėti. Tačiau svarbiausias dalykas tas, kad K. Švedas nežarstė patarimų sėdėdamas savo biure, bet įrenginėjant „Kauno TAC“ pats padirbėjo ko gero su visais statybininkų įrankiais. Būtent pagrindinio šio projekto architekto sprendimu Kaune įdiegtas šiek tiek kitoks – artimesnis esančiam Skandinavijos šalyse – įrangos išdėliojimo modelis. Keturios patikros linijos dalijasi dviem stabdžių stendais: pastaroji procedūra paprastai užtrunka apie tris minutes, o automobilio apžiūra ant keltuvo iki devynių minučių. Vadinasi įrangai bei jos priežiūrai galima išleisti mažiau pinigų ir išnaudoti efektyviau. Kadangi stabdžiai tikrinami atskirame TAS bloke, darbuotojai mažiau laiko praleidžia išmetamosiomis dujomis „praturtintoje“ patalpoje.

Be to, „Kauno TAC“ viena pirmųjų įdiegė modernią išankstinės registracijos patikrai ir eilių valdymo sistemą, todėl čia net pavasarinio anšlago metu automobilininkai išvengia gaišaties.

Ir dar keletas dalykų, atskleidžiančių spalvingą ir pasiutusiai gražią K. Švedo asmenybę. Pastarąjį dešimtmetį, kai pagrindinėse Kęstučio sukurtose įmonėse šeimininkauja dukra Rasa ir sūnus  Vytautas, jis nutarė atgaivinti netoli Jiezno esančią tėvų sodybą. Dabar greta esantis ūkis išsiplėtęs iki bemaž 150 hektarų, pievose laigo per šimtą avių, o laukuose kasmet subrandinama apie 400 tonų grūdų. Atėjus javapjūtei pats sėda prie kombaino vairo ir, kaip tikina šeimos nariai – kaifuoja.

Dar Kęstučiui žiauriai patiko automobilių lenktynės ir krepšinis. Tačiau gūdžioje jaunystėje automobilio jis neturėjo, o konkuruoti dėl vietos žaidimo aikštelėje ar rimtoje komandoje reikėjo su tokiais oranžinio kamuolio virtuozais kaip Vitoldas Masalskis ar Liudas Žukaitis, augusiais tame pat kieme. Visgi krepšinis niekada netilpo vien į smagaus laisvalaikio leidimo rėmus. Jau sulaukęs brandos prisijungęs prie „Žalgirio“ klubo veteranų komandos Kęstutis sugebėjo tapti Pasaulio čempionu.

Ralio pasaulyje jo pėdsakas kiek kuklesnis nei sūnaus Vytauto, Lietuvos pirmenybėse triumfavusio net devynis kartus, tačiau viską paaiškina viena „smulkmena“: Kęstučio sportinis automobilis anuomet buvo vienintelė šeimos transporto priemonė…

„Tėtis saviškį kovinį „Žiguliuką“ vairavo tuo metu, kai visoje SSRS pirmaisiais smuikais griežė tokie Lietuvos ralio virtuozai kaip Kastytis Girdauskas, Stasys Brundza, Eugenijus Tumalevičius ir keletas kitų panašaus kalibro pilotų. Bet jis pasiekė savų pergalių, tapo sporto meistru, startavo ne tik Lietuvos, bet ir SSRS čempionate, sugebėjo išvažiuoti į varžybas Lenkijoje. Turint galvoje, kad anuomet neturėjo užnugaryje bent kiek solidesnę techninę bazę sukūrusio klubo, o važiavo tik iš savų resursų, tai nepaprastai geras rezultatas, – pripažįsta V. Švedas. – Tėčiui esu dėkingas už daugybę dalykų, be kurių pats greičiausiai nebūčiau pasiekęs nieko panašaus. Viena jo dovana man ypač svarbi – jis buvo pirmasis mano šturmanas, supažindinęs su svarbiausiomis ralio tiesomis, išmokęs konstruoti trajektorijas, atpažinti skirtingo sukibimo su kelio paviršiumi sąlygas ir pagaliau sudaryti kokybišką stenogramą. Tėčio sistema buvo lietuviška, visiškai originali ir skyrėsi nuo kitų to laikmečio ekipažų, dažniausiai naudojusių rusų kalbą. Su minimaliom korekcijom ją naudoju ir lig šiol“.

Ir šios neakivaizdinės pažinties desertas – Kęstučio eilėraščiai. Nepatingėkite susirast poezijos rinkinio „Perpetuum mobile“ ir būsite dar kartą labai maloniai nustebinti…